The tradition & historical record
4 min read · 2 sourcesLietuvių liaudies dainos – lietuvių liaudies muzikinės kultūros dalis, vokalinė muzika. Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro greta instrumentinės muzikos ir šokių. 1
Bendri bruožai
Lietuvių liaudies dainos yra įvairaus pobūdžio. Daugeliui būdingas švelnumas, lyriškumas, neretai liūdesys. Dainų siužetuose atsispindi gamtos vaizdai, žvėrių ir paukščių gyvenimas. Taip pat dainuojama ir apie skaudžią našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus. Dainose labai daug palyginimų: žmogaus gyvenimas lyginamas su augalų, ypač medžių, gyvenimu, prašoma paukščių ir žvėrių pagalbos. Lietuvių liaudies dainų ritmas gana sudėtingas. Tai tarsi gyvas pasakojimas, nuolat besikeičiantis ir vis bėgantis tolyn. Jį gana sunku užrašyti, nes dažnai kinta metras, gausu fermatų. Tai – svarbiausi lietuvių liaudies dainų bruožai, atspindintys tik joms būdinga nuotaiką ir savitumą. Lietuvių liaudies vokalo ornamentika labai įvairi. Liaudies dainininkai dainas puošia melizmomis, subtiliai išvingiuoja, suteikia emocinio kolorito. Dainoms būdingi subtilūs tempo kitimai, garso stiprumo svyravimai, vienos dainos atliekamos švelniai ir jautriai, kitos oriai ir karingai, dar kitos šūksmingai ar pamaldžiai. Dainų ritmikai ir balso nustatymui didelę įtaką daro tarmių artikuliacija ir priegaidės. 1
Stiliai ir įvairovė
Lietuvių liaudies dainos skiriasi priklausomai nuo etninių regionų. Svarbiausios tradicijos yra žemaičių, dzūkų (pietų aukštaičių), vakarų aukštaičių (pastarieji aprėpia Lietuvos Užnemunę ir Mažąją Lietuvą su Klaipėdos Kraštu) ir šiaurės rytų aukštaičių dainos. Regioniniai skirtumai pirmiausia išryškėja dainavimo stiliuose, kurie gali būti: vienbalsiškumas (monofonija), homofoninis daugiabalsumas, heterofonija (mišrus vienbalsio ir daugiabalsio dainavimo tipas) ir polifonija. 1
Vienbalsumas būdingas dzūkams. Jų dainos nepaprastai gražios, dainingos ir dažniausiai liūdnos, jų ritmas gana sudėtingas,- dažnai besikeičiančiu metru, nereguliariai pasikartojančiais akcentais, kuriantis laisvo, nesuvaržyto pasakojimo įspūdį. Daugiabalsumas būdingiausias Žemaitijai, kur jis ypač archajiškas, tačiau daugiau ar mažiau paplitęs po visą Lietuvą. Be to, žemaičiai savo melodijose mėgo išskirti aukščiausiąją gaida ir ją patęsti. Tai – skiriamasis žemaičių dainų bruožas. Šiaurės aukštaičiai dainavo daugiabalses dainas. Jų dainos linksmos, daug paprastesnės. Dainos šiek tiek švelnesnės, dainingesnės. Heterofonija būdingiausia rytų Lietuvai, Aukštaitijai. Polifonijai priskiriamos sutartinės, kurios gyvojoje tradicijoje išnyko XX a. viduryje, tačiau labai populiariai atliekamos folkloro ansambliuose. 1
Žanrai
Visos lietuvių liaudies dainos (plačiąja prasme) gali būti skirstomos į dainas (siaurąja prasme), giesmes, raudas, sutartines. 1
Raudos
Yra veikiausiai pats seniausias žanras, susijęs su laidojimo ir vestuvių apeigomis. Pagal tai raudos skirstomos į raudas (laidotuvių) ir verkavimus (vestuvių). Raudos atliekamos subtiliai imituojant verkimą, profesionalūs raudotojai buvo kviečiami į laidotuves ir vestuves atlikti subtiliems raudojimams, jie sugebėdavę pravirkdyti minias žmonių. Raudotojų vis dar yra pietų ir rytų Lietuvoje. 1
Sutartinės
Sutartinės yra archajiškas aukštaičių dainavimo stilius. Jos dar vadintos saugėmis, nes jų atlikimas yra stiprus ir grubokas, tačiau šis terminas baigiamas užmiršti. Dauguma sutartinių atliekamos su šokio judesiais. Sutartinės yra vieni seniausių dviejų – trijų balsų polifonijos pavyzdžiai. Joms būdingi 4 pagrindiniai senovinės polifonijos principai: heterofonija, paralelizmas, kanonas ir imitacija. Kaip atskiram stiliui sutartinėms būdingi visi žanrai: karo, vestuvių, kalendorinio ciklo ir kiti… Sutartinės, kaip senojo tikėjimo apeiginės giesmės pradėjo nykti su krikščionybės priėmimu, ypatingai XIX–XX ais amžiais. Lietuvių sutartinių tekstuose labai mažai žodžių, jie kartojasi, daug priedainių. Melodijos trumputės ir siauros apimties. Jas sudaro du- penki skirtingo aukštumo garsai. Tačiau įdomiausia sutartinėse – tai ritmas ir harmonija. Ritme dažnai girdime sinkopes, o harmonija- tai nuolat skambančios sekundos. Todėl sutartinės skamba aštriai ir kaprizingai. Sutartinės būdavo dainuojamo įvairiais būdais, tos sutartinės, kurias dainuodavo dvi dainininkės arba jų grupės, vadinamos dvejinėmis. Kai sutartinę dainuoja trys dainininkės, įstodamos viena paskui kitą, vadinamos trejinėmis. Tas pats yra ir su ketverinėm. Baigiant dainuoti sutartines dažnai ūkiojama. Kokiais būdais bebūtų dainuojama, visada skamba tik du balsai. Dainuojant sutartines dažnai būdavo ir šokama ramiais, nuosekliais judesiais. Lietuviškos sutartinės yra labai specifinės, tačiau savo specifika artimų kūrinių aptinkama Ukrainoje, Rusijoje finougrų (mordvių) gyvenamuose kraštuose, Balkanuose, kai kuriose negridų juodosios rasės tautose. 1
The text above is adapted from the Wikipedia article “Lietuvių liaudies dainos”, available under the Creative Commons Attribution-ShareAlike 4.0 licence. 1
Lietuvių liaudies dainos is recorded in open cultural data. The structured record cited below does not describe the practice, and this entry has not yet been reviewed by a person familiar with the tradition. 2





